Atsiliepimai
Aprašymas
„Potvynis Bohemoje“ vaizduoja XX amžiaus paskutinio dešimtmečio Klaipėdą. Romano įvykiai ir veikėjai sukurti, naudojant realiai gyvenusių (ir tebegyvenančių) menininkų pasakojimus, skelbtus laikraščiuose ir kituose rašytiniuose ar vaizdiniuose šaltiniuose.
Miesto atmosfera, žmonių nuotaikos, kultūriniai įvykiai atskleidžiami daugiabalsiu choru – dešimt veikėjų kalba vidiniais monologais apie tai, kas jiems svarbu. Taip sukuriamas pagrindinio romano veikėjo – miesto (romane vadinamo Mėmelio Tvyn Pyksu) – architektoninis vaizdinys.
Gyvybinga, pašėlusi, įžūli ir viltinga anuometinė Klaipėda per dešimtmetį išgyveno kelias tragiškas potvynio bangas. Romane aprašomo pirmojo potvynio metu 1993 m. nuskendo sovietinę prabangą reprezentavęs laivas-restoranas „Regata“, taip simboliškai pažymėjęs sovietų imperijos žlugimą. Antrojo potvynio metu 1999 m. nuskendo žymiausias uostamiesčio menininkas. Potvynis romane veikia kaip deus ex machina – pasirodo, kai reikia vienaip ar kitaip užbaigti istoriją.
Sondra Simana (gim. 1968 Vilniuje, nuo 1994 m. gyvena Klaipėdoje). „Potvynis Bohemoje“ – trečioji autorės knyga, prieš tai pasirodė „Einantis kalnas“ (2011) ir „Iškamšų kontora“ (2018). Už dokumentinį pasakojimą „Klaipėdos senųjų kapinių istorijos“ (2020) apdovanota I. Simonaitytės literatūrine premija. Literatūrinio-kultūrinio almanacho „Baltija“ sudarytoja. Pagal jos scenarijus sukurta 13 šiuolaikinio šokio ir teatro spektaklių (daugiausia Šeiko šokio teatre). Nuo 2008 m. dirba Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje.
„Potvynis Bohemoje“ vaizduoja XX amžiaus paskutinio dešimtmečio Klaipėdą. Romano įvykiai ir veikėjai sukurti, naudojant realiai gyvenusių (ir tebegyvenančių) menininkų pasakojimus, skelbtus laikraščiuose ir kituose rašytiniuose ar vaizdiniuose šaltiniuose.
Miesto atmosfera, žmonių nuotaikos, kultūriniai įvykiai atskleidžiami daugiabalsiu choru – dešimt veikėjų kalba vidiniais monologais apie tai, kas jiems svarbu. Taip sukuriamas pagrindinio romano veikėjo – miesto (romane vadinamo Mėmelio Tvyn Pyksu) – architektoninis vaizdinys.
Gyvybinga, pašėlusi, įžūli ir viltinga anuometinė Klaipėda per dešimtmetį išgyveno kelias tragiškas potvynio bangas. Romane aprašomo pirmojo potvynio metu 1993 m. nuskendo sovietinę prabangą reprezentavęs laivas-restoranas „Regata“, taip simboliškai pažymėjęs sovietų imperijos žlugimą. Antrojo potvynio metu 1999 m. nuskendo žymiausias uostamiesčio menininkas. Potvynis romane veikia kaip deus ex machina – pasirodo, kai reikia vienaip ar kitaip užbaigti istoriją.
Sondra Simana (gim. 1968 Vilniuje, nuo 1994 m. gyvena Klaipėdoje). „Potvynis Bohemoje“ – trečioji autorės knyga, prieš tai pasirodė „Einantis kalnas“ (2011) ir „Iškamšų kontora“ (2018). Už dokumentinį pasakojimą „Klaipėdos senųjų kapinių istorijos“ (2020) apdovanota I. Simonaitytės literatūrine premija. Literatūrinio-kultūrinio almanacho „Baltija“ sudarytoja. Pagal jos scenarijus sukurta 13 šiuolaikinio šokio ir teatro spektaklių (daugiausia Šeiko šokio teatre). Nuo 2008 m. dirba Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje.
Atsiliepimai
-
-
Tomas Kregždė
-
2026-03-17
Rodyti daugiau„Potvynis Bohemoje“ - tai ne romanas, o būsena. Knyga ateina ne tyliai, o kaip tikras potvynis: be leidimo, be pasiruošimo, be galimybės likti nuošalyje. Ji nepasakoja istorijos – ji įtraukia į atmosferą, kurioje Klaipėda tampa ne miestu, o jėga, spaudžiančia, laužančia ir formuojančia žmones. Čia bohema nėra romantizuota - ji kvepia drėgme, pelėsiu, sena mediena ir sūraus vėjo atnešta nuovargio dulke. Simana leidžia kalbėti dešimčiai balsų, dešimčiai gyvenimų, dešimčiai būdų išlikti mieste, kuris niekada nebuvo švelnus. Šis daugiabalsiškumas kuria tirštą, chaotišką, bet tikrą pasaulį, kuriame kūryba nėra išsigelbėjimas - ji dažnai tampa rizika, kartais net elegantiškesne savinaikos forma. Veikėjai balansuoja tarp kūrybos ir griūties, tarp noro būti matomiems ir noro dingti, tarp potvynio, kuris ateina ne tik iš jūros, bet ir iš vidaus. Tai knyga apie trapumą, laikinumą ir išlikimą. Ne herojišką, o kasdienį - purviną, drėgną, kartais juokingą. Ji primena, kad bohema nėra estetika, o būsena, kurią pasirenka ne visi, o tik tie, kurie neturi kito kelio. Ir būtent dėl šio tikrumo romanas veikia: jis neleidžia skaitytojui likti paviršiuje, traukia į gelmę, į tą vietą, kur žmogus susiduria su savimi be kaukių. „Potvynis Bohemoje“ yra knyga, kuri ne tiek pasakoja, kiek išbūna. Ji palieka ne atsakymus, o būsenas. Ir būtent todėl ji svarbi - nes primena, kad potvyniai ateina visada, bet žmogus vis tiek mokosi plaukti.